Kai prieš keletą metų draugė nusprendė palikti biuro darbą Vilniuje ir pradėti dirbti kaip nepriklausoma grafikos dizainerė klientams iš Vokietijos, Nyderlandų ir Danijos, jos pirmasis klausimas buvo ne apie kainodarą ar portfolio. Jis buvo paprastas: „Kaip aš čia dabar mokesčius mokėsiu?” Ir tiesą sakant, tai klausimas, kurį sau užduoda kone kiekvienas, ryžtęsis freelance keliui. Europoje šis reiškinys plečiasi be perstojo – vieni dirba nuotoliniu būdu gyvendami Portugalijoje, kiti keliauja tarp šalių su nešiojamu kompiuteriu, treti tiesiog sėdi namuose Kaune, bet klientai jų yra išsimėtę po visą žemyną. Ir visiems jiems anksčiau ar vėliau reikia susigaudyti mokesčių sistemoje, kuri Europoje toli gražu nėra vieninga.
Kodėl vis daugiau žmonių renkasi laisvą samdą
Pandemija pastūmėjo procesą, kuris jau seniai vyko – žmonės pastebėjo, kad darbą galima atlikti neišeinant iš namų, o įmonės – kad nebūtinai reikia laikyti darbuotoją biure, jei rezultatas ir taip pasiekiamas. Todėl freelance rinka Europoje išaugo neproporcingai greitai. Dizaineriai, programuotojai, tekstų kūrėjai, rinkodaros specialistai, vertėjai – visi šie žmonės dabar dažnai turi klientus keliose skirtingose šalyse vienu metu.
Bet čia ir prasideda tikroji problema. Darbas laisvai samdomu specialistu suteikia laisvę rinktis, kada ir kur dirbti, tačiau mokesčių prievolės neišnyksta – jos tiesiog tampa sudėtingesnės, nes reikia suprasti ne vienos, o kelių šalių taisykles, ir dažnai tos taisyklės viena kitai prieštarauja.
Individuali veikla ar įmonė – pirmas ir svarbiausias pasirinkimas
Lietuvoje pradedantiems freelanceriams dažniausiai siūlomi du keliai – individuali veikla arba mažoji bendrija ar UAB. Individuali veikla patogi tiems, kurių pajamos nėra didelės ir kurie nori paprastesnės apskaitos. Mokesčių tarifas progresinis, priklauso nuo pajamų dydžio, o su fiksuoto dydžio pajamų mokesčiu galima pasinaudoti tik pirmaisiais metais arba jei pajamos nesiekia tam tikros ribos.
UAB atrodo sudėtingiau administraciniu požiūriu – reikia tvarkyti buhalteriją, mokėti pelno mokestį, dividendų mokestį, jei norite išsiimti pinigus asmeniškai. Tačiau kai pajamos auga, UAB gali būti finansiškai naudingesnė, nes leidžia planuoti mokesčius lanksčiau – dalį pelno palikti įmonėje, dalį išsimokėti kaip dividendus, taip suvaldant bendrą mokestinę naštą.
Praktinis patarimas – jei metinės pajamos neviršija 20-30 tūkstančių eurų, individuali veikla dažniausiai bus paprastesnis ir pigesnis kelias. Kai skaičiai pradeda viršyti šią ribą, verta pasikonsultuoti su buhalteriu ir apsvarstyti įmonės steigimą, nes skirtumas metinėje mokesčių sumoje gali būti reikšmingas.
Kaip mokesčių sistemos skiriasi Europos šalyse
Tai, kas tikrai nustebina daugelį pradedančiųjų – Europoje nėra vienos bendros freelance mokesčių sistemos, net Europos Sąjungos viduje. Estija, pavyzdžiui, garsėja savo e-Residency programa ir palyginti paprasta mokesčių tvarka, kur pelno mokestis mokamas tik nuo išmokamo pelno, ne nuo uždirbto. Tai reiškia, kad jei pinigai lieka įmonėje ir reinvestuojami, mokesčio nėra visai – tai patrauklu tiems, kurie planuoja plėtoti veiklą, o ne tuoj pat visus pinigus išsiimti asmeniniam naudojimui.
Vokietija turi vieną sudėtingiausių sistemų Europoje – tenka registruotis kaip Freiberufler arba Gewerbetreibender, priklausomai nuo profesijos pobūdžio, ir skirtumas tarp šių statusų gali kardinaliai pakeisti mokestinę naštą. Ispanija reikalauja mokėti autónomo socialinio draudimo įmokas kiekvieną mėnesį nepriklausomai nuo to, ar uždirbai ką nors tą mėnesį, ar ne – tai kartais nustebina žmones, kurie tikisi lankstumo, atitinkančio jų nereguliarias pajamas.
Portugalija, ypač su savo NHR (Non-Habitual Resident) programa, kelerius metus traukė daugybę freelancerių palankiais mokesčių tarifais užsienio kilmės pajamoms, nors ši programa palaipsniui griežtinama ir keičiama. Lietuva palyginti su daugeliu Vakarų Europos šalių vis tiek išlieka viena patogesnių sistemų – santykinai žemi mokesčių tarifai, gana paprasta individualios veiklos apskaita ir aiškios taisyklės, jei jų laikomasi nuo pat pradžių.
PVM klausimas – kur prasideda galvos skausmas
PVM tema, kuri kone garantuotai supainioja bet kurį naujoką. Jei teikiate paslaugas verslo klientams (B2B) kitoje ES šalyje, dažniausiai galite pritaikyti atvirkštinį apmokestinimą – tai reiškia, kad jūs sąskaitoje nenurodote PVM, o klientas jį apskaičiuoja savo šalyje. Tam reikalingas PVM mokėtojo kodas ir abipusis registruotumas VIES sistemoje.
Bet jei dirbate su privačiais klientais (B2C), pavyzdžiui, parduodate skaitmeninius kursus ar produktus tiesiogiai vartotojams kitose šalyse, situacija visai kita – gali reikėti registruotis OSS (One Stop Shop) sistemoje ir mokėti PVM tos šalies, kurioje yra pirkėjas, tarifu. Tai reiškia, kad parduodant produktą prancūzui taikomas Prancūzijos PVM tarifas, o vokiečiui – Vokietijos. Skamba komplikuotai, ir tiesą sakant, taip ir yra, todėl daugelis smulkių freelancerių šios sistemos vengia arba naudoja platformas, kurios PVM administravimą atlieka už juos.
Svarbu žinoti ir tai, kad kiekviena šalis turi savo PVM registracijos ribą, kurią pasiekus registracija tampa privaloma. Lietuvoje ta riba yra gana žema, todėl nemažai freelancerių, sėkmingai pradėjusių veiklą, gana greitai atsiduria situacijoje, kai reikia tvarkytis su PVM sąskaitomis faktūromis – o čia jau reikalingas rimtesnis buhalterinis palydėjimas.
Kai gyveni vienoje šalyje, o dirbi su klientais iš kitos
Mokesčių rezidencija – dar viena tema, kurią freelanceriai per dažnai ignoruoja, kol nesusiduria su problema. Faktas, kur registruota jūsų individuali veikla ar įmonė, ne visada sutampa su tuo, kur turite mokėti mokesčius. Mokesčių rezidencija paprastai nustatoma pagal tai, kur praleidžiate daugiau nei 183 dienas per metus, arba kur yra jūsų „svarbiausi interesai” – šeima, nuosavybė, pagrindinė veikla.
Situacija sudėtingėja, kai žmogus keliauja tarp kelių šalių arba ilgą laiką gyvena vienoje šalyje, bet formaliai deklaruoja pajamas kitoje. Skamba patogiai teoriškai, praktiškai gali baigtis dvigubu apmokestinimu arba, atvirkščiai, mokesčių administracijos dėmesiu, jei paaiškėja, kad jūsų faktinė gyvenamoji vieta neatitinka deklaruotos. Europos Sąjungoje veikia dvigubo apmokestinimo išvengimo sutartys tarp daugelio šalių, kurios padeda išvengti mokesčių mokėjimo dukart už tas pačias pajamas, bet norint jomis pasinaudoti, reikia žinoti, kaip jos veikia konkrečiu atveju – o tai jau individualaus konsultavimo reikalas.
Praktinis patarimas tiems, kurie planuoja ilgesnį laiką praleisti kitoje šalyje – iš anksto pasidomėkite tos šalies mokesčių rezidencijos taisyklėmis ir, jei įmanoma, gaukite rašytinę konsultaciją prieš persikeliant, o ne po to, kai jau susidursite su problema.
Klaidos, kurias kartoja dauguma pradedančiųjų
Dažniausia klaida – atidėliojimas. Žmonės pradeda dirbti kaip freelanceriai, uždirba pirmuosius pinigus ir nusprendžia „susitvarkysiu vėliau, kai atsiras daugiau laiko”. Vėliau paaiškėja, kad reikia mokėti baudas už pavėluotą registraciją arba deklaraciją, o tvarkyti keleto mėnesių ar net metų apskaitą atgaline data yra daug sudėtingiau nei tvarkytis nuo pat pradžių.
Antra klaida – nepasidomėjimas socialinio draudimo įmokomis. Skirtingai nei įprastas darbuotojas, kurio įmokas skaičiuoja darbdavys, laisvai samdomas asmuo pats atsakingas už savo socialinio draudimo ir sveikatos draudimo įmokas. Tai reiškia, kad dalis pajamų automatiškai turi būti „atidėta” mokesčiams, o ne visa suma laikoma pelnu, kurį galima iš karto išleisti. Rekomenduočiau nuo pat pirmos sąskaitos atsidaryti atskirą sąskaitą mokesčiams ir automatiškai pervesti 25-35% nuo kiekvienos gautos sumos – tai apsaugo nuo netikėtumų metų pabaigoje.
Trečia – sąskaitų faktūrų netvarkymas. Skiriasi šalys, skiriasi reikalavimai sąskaitos turiniui, ir jei dirbate su klientais iš kelių šalių, verta naudoti specializuotą sąskaitų valdymo įrankį, kuris automatiškai pritaikys reikiamą formatą pagal kliento šalį, o ne kurti sąskaitas ranka kiekvienam klientui individualiai.
Vienoje vietoje – kaip išlikti sveiko protingumo pusėje
Jei ką ir norėčiau pasakyti tam, kuris tik svarsto pradėti laisvai samdomą darbą Europos mastu – mokesčiai nėra kliūtis, dėl kurios turėtumėte atsisakyti minties. Jie yra tiesiog dar viena dalis darbo, kurią reikia išmokti tvarkyti, kaip ir bendravimą su klientais ar projektų valdymą. Svarbiausia – nelaikyti mokesčių temos kažkuo, apie kurį pagalvosite „kai bus laiko”. Ji turėtų būti sutvarkyta lygiagrečiai su pačios veiklos pradžia, ne po jos.
Rekomenduočiau kiekvienam, kas planuoja dirbti su klientais keliose šalyse, pirmiausia išsiaiškinti tris dalykus – kur yra jūsų mokesčių rezidencija, kokia forma jums geriausiai tinka pagal pajamų dydį, ir kokios PVM taisyklės taikomos jūsų konkrečiam paslaugų tipui. Tai nėra dalykai, kuriuos galima spėti ar tikėtis, kad „kažkaip susitvarkys pats” – jie reikalauja konkrečios informacijos, dažniausiai iš buhalterio, susipažinusio su tarptautine praktika, ne tik vietine sistema.
Ir paskutinis dalykas, kurį verta prisiminti – Europos mokesčių įvairovė, kad ir kokia painiava atrodo iš pirmo žvilgsnio, taip pat suteikia laisvę rinktis. Galite pasirinkti šalį, kurios sistema geriausiai atitinka jūsų veiklos pobūdį ir pajamų dydį – kai kuriems tai bus Estija su savo skaitmeniniu paprastumu, kitiems Lietuva su santykinai žemais tarifais, treti sąmoningai rinksis sudėtingesnę, bet stabilesnę sistemą kaip Vokietija ar Prancūzija dėl socialinių garantijų. Svarbiausia – tą pasirinkimą daryti žinant faktus, ne spėliojant, ir tada visas šis „visos Europos” mokesčių labirintas pasirodo daug mažiau bauginantis, nei atrodė iš pradžių.
