Kai reikia susirasti darbą, pirmas dalykas, kurio prireikia – geras CV. Skamba paprastai, bet realybėje dauguma žmonių praleidžia valandas žiūrėdami į tuščią lapą ir galvodami, kaip apie save parašyti taip, kad neatrodytum nei per daug kuklus, nei per daug pasipūtęs. Aš pati esu perrašiusi savo gyvenimo aprašymą turbūt dešimtis kartų – kartą darbdaviui iš Vokietijos, kartą iš Airijos, kartą lietuviškai vietinei įmonei. Ir kiekvieną kartą supratau tą pačią tiesą: universalaus CV, kuris tinka absoliučiai visur, tiesiog nėra. Bet yra taisyklės, kurios padeda parašyti tokį, kuris veikia beveik visada.
Kodėl vienas CV variantas retai kada suveikia
Įsivaizduok situaciją: siunti tą patį dokumentą į dešimt skirtingų įmonių, tikėdamasis, kad bent viena atsakys. Dažniausiai taip neįvyksta, ir priežastis ne ta, kad tavo patirtis prasta. Problema ta, kad HR specialistas per vieną CV praleidžia vidutiniškai apie 6-7 sekundes pirmame žvilgsnyje. Jeigu per tą laiką jis nepamato to, ko ieško konkrečiai šiai pozicijai, dokumentas keliauja į „ne” krūvą.
Todėl geriausia praktika – turėti bazinį CV šabloną, kurį kaskart šiek tiek pritaikai konkrečiai darbo skelbimo formuluotei. Nereikia perrašyti viso teksto nuo nulio, užtenka pakeisti akcentus: jeigu skelbime minima „komandinis darbas”, parodyk tai savo patirtyje; jeigu svarbiausia „savarankiškumas”, pabrėžk projektus, kuriuos vedei vienas.
Kas iš tikrųjų turi būti CV struktūroje
Klasikinė CV struktūra Europoje mažai kuo skiriasi tarp šalių, nors smulkmenų yra. Bazinis rinkinys atrodo maždaug taip:
- Kontaktinė informacija (vardas, telefonas, el. paštas, miestas)
- Trumpas profilio aprašymas (2-4 sakiniai apie tave kaip specialistą)
- Darbo patirtis (nuo naujausios link seniausios)
- Išsilavinimas
- Įgūdžiai (techniniai ir „minkštieji”)
- Kalbos
- Papildoma informacija (sertifikatai, hobiai, savanorystė)
Kai kuriose šalyse, pavyzdžiui Vokietijoje ar Austrijoje, vis dar įprasta prie CV pridėti nuotrauką ir gimimo datą. Skandinavijoje, Airijoje ar Jungtinėje Karalystėje tai laikoma nebūtinu, o kartais net atgrasomu, nes ten stengiamasi vengti diskriminacijos rizikos jau atrankos etape. Taigi prieš siunčiant dokumentą į konkrečią šalį, verta pasidomėti vietine praktika – tai užtruks penkias minutes, bet gali nulemti, ar tavo CV apskritai bus atidarytas.
Profilio aprašymas – vieta, kurią dažniausiai sugadina
Ši dalis – tos kelios eilutės viršuje, kur turi apibendrinti save. Dažniausia klaida – rašyti bendrybes tipo „darbštus, komunikabilus, mėgstantis iššūkius”. Tokie žodžiai nieko nesako, nes juos gali parašyti bet kas. Geriau parašyti konkrečiai:
„Rinkodaros specialistė su 4 metų patirtimi socialinių tinklų valdyme, dirbusi su B2B ir B2C klientais Baltijos šalyse. Padėjau vienai įmonei per metus padidinti auditoriją Instagram platformoje 3 kartus.”
Skirtumas akivaizdus – antrame variante yra skaičiai, konteksto ir konkretumas. Darbdavys iškart supranta, ką gauna.
Darbo patirtis: kaip aprašyti taip, kad neatrodytų kaip pareigų sąrašas
Čia dažniausiai žmonės daro dvi klaidas. Pirma – tiesiog perrašo pareigybės aprašymą iš darbo sutarties. Antra – rašo per daug bendrai, be jokių rezultatų. Geriausias būdas aprašyti patirtį – naudoti vadinamąjį veiksmas-kontekstas-rezultatas principą.
Vietoj „Buvau atsakinga už klientų aptarnavimą” parašyk „Aptarnavau vidutiniškai 40 klientų per dieną telefonu ir el. paštu, sumažinau vidutinį atsakymo laiką nuo 24 iki 8 valandų”. Antrasis variantas iškart parodo, kad supranti savo darbo vertę skaičiais, o ne tik pareigomis.
Jeigu neturi tiksliai išmatuojamų rezultatų (o taip būna daugelyje profesijų), vis tiek stenkis parodyti kontekstą – kiek žmonių komandoje, kokie projektai, kokia atsakomybė. Net formuluotė „Koordinavau 3 žmonių komandą” jau daug informatyvesnė nei tuščias „Dirbau komandoje”.
Ką daryti, jei darbo patirties dar mažai
Studentams ar ką tik baigusiems mokslus dažnai atrodo, kad rašyti nėra ko. Tiesa yra kitokia – patirtis nebūtinai turi būti apmokamas darbas. Į CV drąsiai galima įtraukti:
- Praktikas ir stažuotes, net jeigu jos truko mėnesį
- Savanorystę – organizacijos, renginiai, iniciatyvos
- Studentų organizacijų veiklą, jeigu ten turėjai atsakomybių
- Laisvai samdomų projektų (freelance) patirtį, net jeigu tai buvo neoficialu
- Baigiamuosius darbus, jei jie susiję su siekiama pozicija
Tokiu atveju CV struktūrą galima šiek tiek pakeisti – patirties bloką pastumti žemiau, o į priekį iškelti išsilavinimą ir įgūdžius. Tai visiškai priimtina ir dažnai rekomenduojama praktika Europos darbo rinkose jauniems specialistams.
Įgūdžių skiltis: ne visi įgūdžiai vienodai vertingi
Čia klaida numeris vienas – sąrašas iš dvidešimties žodžių, tarp kurių sumaišyti ir „Microsoft Word”, ir „lyderystė”, ir „streso valdymas”. Kai viskas svarbu, nieko nėra svarbu. Verta atskirti techninius įgūdžius (programos, kalbos, sertifikuoti gebėjimai) nuo minkštųjų (bendravimas, organizuotumas, problemų sprendimas), ir rašyti tik tuos, kurie realiai susiję su darbu, į kurį kandidatuoji.
Kalbų mokėjimą Europoje įprasta žymėti pagal Bendrus Europos kalbų metmenis (CEFR) – A1, A2, B1, B2, C1, C2. Tai daug patikimiau nei rašyti tiesiog „gerai” ar „laisvai”, nes darbdaviai iš skirtingų šalių šią sistemą atpažįsta iš karto ir supranta tikslų lygį be papildomų klausimų.
Formatavimas ir dizainas – kada mažiau reiškia daugiau
Vizualinė CV pusė kartais nulemia daugiau, nei norėtųsi pripažinti. Tačiau čia svarbu nepersistengti. Ryškiaspalviai šablonai su daugybe grafikų gali atrodyti kūrybiškai, bet dauguma automatinių atrankos sistemų (ATS – Applicant Tracking System), kurias naudoja didesnės įmonės, tokių dokumentų tinkamai neperskaito. Rezultatas – tavo puikus CV net nepasiekia žmogaus akių, nes sistema jo tiesiog neapdoroja teisingai.
Saugiausias pasirinkimas – aiškus, švarus formatas: viena arba dvi skiltys, įskaitomas šriftas (Calibri, Arial, Lato), pakankamai baltos erdvės tarp blokų. Kūrybinėse industrijose – dizaine, reklamoje, mene – taisyklės kitokios, ten vizualinis CV dažnai netgi laukiamas. Bet finansuose, IT, teisėje ar administravime geriau rinktis santūresnį variantą.
CV ilgis – irgi klausimas, kuris kelia daug diskusijų. Bendra taisyklė Europoje: viena puslapio pusė jauniems specialistams, maksimum dvi puslapiai tiems, kas turi daugiau nei 10 metų patirties. Trys ar keturi puslapiai jau tikrai per daug – niekas neskaitys tiek išsamiai.
Europass CV: kada jis tikrai naudingas, o kada – ne
Daugelis Europos šalių pripažįsta Europass formatą kaip standartinį – jis nemokamas, sukurtas Europos Komisijos, ir turi vienodą struktūrą visose ES kalbose. Šis formatas tikrai patogus, jei kandidatuoji į valstybines institucijas, universitetus, ES projektus ar tarptautines organizacijas – ten dažnai jo net reikalaujama.
Tačiau privačiame sektoriuje, ypač startuoliuose ar kūrybinėse industrijose, Europass gali atrodyti šiek tiek biurokratiškai ir bespalviai. Jeigu kandidatuoji į tokią įmonę, verčiau rinktis modernesnį, individualesnį šabloną, kuris labiau atspindi tavo asmenybę ir sritį, kurioje dirbi.
Motyvacinis laiškas – pamirštas, bet vis dar svarbus palydovas
Nors kai kurie darbdaviai jo net neprašo, motyvacinis laiškas dažnai tampa lemiamu veiksniu, kai du kandidatai turi panašią patirtį. Jis leidžia paaiškinti tai, ko negali sutalpinti CV lentelėse – kodėl nori dirbti būtent šioje įmonėje, kaip tavo patirtis susijusi su konkrečia pozicija, kokia motyvacija stovi už kandidatūros. Trumpas, konkretus, be klišių tekstas visada veikia geriau nei ilgas bendrinis aprašymas, tinkantis bet kuriai darbovietei.
Vietoj griežtos pabaigos – kelios gyvybiškai svarbios smulkmenos
Jeigu ką nors turėtum įsiminti iš viso šito teksto, tegul būna štai kas: CV nėra tavo autobiografija, tai rinkodaros dokumentas, kurio vienintelis tikslas – priversti žmogų kitoje pusėje panorėti su tavimi pasikalbėti. Todėl kiekvienas sakinys turi dirbti tam tikslui, o ne tiesiog egzistuoti dėl formos.
Prieš siunčiant – visada perskaityk dar kartą po kelių valandų ar net kitą dieną, nes akis „primiega” prie savo teksto ir klaidas pastebėti darosi sunku. Dar geriau – paduok perskaityti draugui ar šeimos nariui, kuris nežino tavo darbo detaliai, jis pastebės, jei kažkas neaišku pašaliniam žmogui.
Ir paskutinis, gal net svarbiausias patarimas – neišsigąsk atmetimų. Net puikiausias CV negaus atsakymo iš kiekvienos įmonės, nes atranka priklauso ir nuo faktorių, kurių nekontroliuoji – biudžeto, vidinių kandidatų, laiko spaudimo komandoje. Tavo užduotis – padaryti dokumentą, kuris teisingai ir įtikinamai parodo, ką moki. Likusi dalis jau nebe tavo rankose, ir tai visiškai normalu.
