Kai kalbame apie vaikus, likusius be tėvų globos, dažnai pasigirsta klišė – „tai sudėtinga tema“. Ir tikrai, sudėtinga. Bet už statistikos skaičių, teisinių terminų ir biurokratinių procedūrų slypi kažkas daug paprastesnio: vaikas, kuriam reikia namų, ir žmonės, kurie nori juos suteikti. Lietuvoje globos ir įvaikinimo sistema pastaraisiais metais keitėsi gerokai, tad jei jūsų žinios apie tai pagrįstos prieš dešimtmetį girdėtomis istorijomis, verta atnaujinti supratimą.
Kuo skiriasi globa nuo įvaikinimo – ir kodėl tai svarbu žinoti iš pat pradžių
Daugelis šiuos du terminus vartoja pakaitomis, tarsi jie reikštų tą pat. Iš tikrųjų skirtumas yra esminis. Globa – tai laikinas ar nuolatinis vaiko priežiūros užtikrinimas, kai tėvai dėl vienokių ar kitokių priežasčių negali juo rūpintis. Vaikas išlaiko savo pavardę, teisinius ryšius su biologine šeima, o globėjas tampa jo atstovu, bet ne tėvu teisiniu požiūriu. Globa gali baigtis – vaikas gali sugrįžti pas biologinius tėvus, jei situacija namuose pasikeičia į gerąją pusę.
Įvaikinimas – visai kita istorija. Tai galutinis, neatšaukiamas teisinis aktas, po kurio vaikas tampa pilnateisiu šeimos nariu su visomis iš to kylančiomis teisėmis ir pareigomis, kaip ir biologinis vaikas. Ryšiai su biologine šeima teisiškai nutrūksta (nors emociškai, žinoma, istorija gali būti sudėtingesnė). Vaikas gali gauti naują pavardę, o kartais net ir vardą.
Kodėl tai svarbu suprasti dar prieš pradedant domėtis procedūromis? Nes žmonės, kurie ateina į šią sistemą su noru padėti, dažnai iš pradžių nežino, ko tiksliai nori – ar priimti vaiką laikinai, ar tapti tėvais visam laikui. Ir tai visiškai normalu neapsisprendus kreiptis konsultacijos.
Kas gali tapti globėju ar įvaikintoju Lietuvoje
Čia geros žinios – reikalavimai nėra tokie griežti, kaip įsivaizduoja dauguma. Nereikia turėti dviaukštio namo su sodu ar milijoninių pajamų. Svarbiausi kriterijai:
- Pilnametystė ir veiksnumas – asmuo turi būti pripažintas galintis priimti sprendimus ir prisiimti atsakomybę.
- Sveikatos būklė – reikalinga medicininė pažyma, patvirtinanti, kad asmuo neserga ligomis, kurios keltų pavojų vaiko saugumui ar neleistų tinkamai juo rūpintis.
- Teistumo neturėjimas dėl nusikaltimų prieš vaikus, seksualinių nusikaltimų ir kitų sunkių nusižengimų.
- Gyvenamoji vieta ir sąlygos – ne prabanga, o tiesiog saugi, tinkama aplinka vaikui augti.
- Mokymai – privalomi GIMK (Globėjų ir įvaikintojų mokymo ir konsultavimo) kursai, kurie trunka keletą savaičių ar mėnesių, priklausomai nuo pasirinktos programos.
Verta paminėti – vieniši žmonės Lietuvoje taip pat gali tapti globėjais ar įvaikintojais. Nebūtinai reikia poros. Tai svarbi informacija, nes stereotipas apie „idealią šeimą“ dažnai atbaido žmones, kurie iš tiesų galėtų pasirūpinti vaiku.
GIMK mokymai – ne formalumas, o realus pasiruošimas
Jei manote, kad mokymai – tai tiesiog popierius, kurį reikia surinkti norint pradėti procesą, klystate. GIMK programa iš tiesų padeda žmonėms suprasti, į ką jie ryžtasi. Mokymų metu aptariama vaiko trauma, prisirišimo teorija, elgesio sunkumai, kurie gali kilti dėl ankstesnės patirties, taip pat teisiniai ir praktiniai globos ar įvaikinimo aspektai.
Nemažai žmonių, pradėję šį kelią su romantizuota vizija, mokymų metu susivokia, kad realybė yra kitokia – ir tai gerai. Geriau suvokti sudėtingumą prieš, nei po to, kai vaikas jau yra namuose. Mokymus organizuoja teritorinės Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos padaliniai arba jų įgalioti partneriai, dažniausiai nevyriausybinės organizacijos, turinčios patirties šioje srityje.
Svarbu žinoti, kad mokymai yra nemokami – valstybė šią paslaugą finansuoja, nes suinteresuota, kad kuo daugiau vaikų augtų šeimose, o ne institucijose.
Kaip iš tikrųjų vyksta procesas – žingsnis po žingsnio
Procesas prasideda nuo kreipimosi į Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybą prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos arba jos teritorinį skyrių. Toliau seka keletas etapų:
- Pirminis konsultavimas – specialistai paaiškina galimybes, atsako į klausimus, padeda apsisprėsti, koks globos ar įvaikinimo tipas tinka konkrečiai situacijai.
- Dokumentų rinkimas – sveikatos pažymos, teistumo pažyma, pajamų deklaracijos ir kiti reikalingi popieriai.
- GIMK mokymai – kaip minėta, privalomas etapas.
- Buities ir gyvenimo sąlygų įvertinimas – socialinis darbuotojas apsilanko namuose, įvertina, ar aplinka tinkama vaikui.
- Įtraukimas į globėjų ar įvaikintojų sąrašą.
- Vaiko ir šeimos suderinimas – specialistai stengiasi rasti tinkamiausią atitikmenį tarp konkretaus vaiko poreikių ir šeimos galimybių.
- Pažintinis laikotarpis – prieš galutinį sprendimą vyksta susitikimai, bandomasis bendravimas, kartais net laikinas apsigyvenimas kartu.
- Teisminis sprendimas – įvaikinimo atveju būtinas teismo sprendimas, kuris įteisina naujus tėvų ir vaiko santykius.
Visas procesas gali užtrukti nuo kelių mėnesių iki daugiau nei metų – priklauso nuo daugelio veiksnių, tarp jų ir nuo to, ar norima priimti kūdikį, ar vyresnio amžiaus vaiką, ar vaiką su specialiaisiais poreikiais.
Vaikai su specialiaisiais poreikiais ir vyresni vaikai – dažnai pamirštama grupė
Kai žmonės sprendžia dėl įvaikinimo, dauguma iš pradžių svajoja apie kūdikį. Tai natūralu, bet realybė yra kitokia – daugiausiai globos namuose ar laukiančių šeimos yra vyresni vaikai, paaugliai, broliai ir seserys, kuriuos norima išlaikyti kartu, taip pat vaikai su sveikatos ar raidos sunkumais.
Šie vaikai dažnai lieka sistemoje ilgiausiai, nes potencialūs globėjai baiminasi sudėtingumo. Tiesa ta, kad vyresnio vaiko priėmimas turi savo privalumų – jis gali papasakoti apie save, turi susiformavusią asmenybę, su juo galima kalbėtis apie jo jausmus ir poreikius. Tam tikra prasme tai gali būti mažiau netikėtumų nei su kūdikiu.
Valstybė skiria papildomą finansinę paramą šeimoms, priimančioms vaikus su specialiaisiais poreikiais, taip pat suteikia prieigą pas specialistus – psichologus, logopedus, reabilitacijos paslaugų teikėjus. Jei jūs galvojate apie globą ar įvaikinimą, verta atvirai apsvarstyti šią galimybę su specialistais, o ne iškart jos atmesti.
Finansinė pusė – kiek tai kainuoja ir kokia pagalba priklauso
Vienas dažniausiai užduodamų klausimų – kiek visa tai kainuoja ir kokią paramą galima gauti. Pati procedūra (mokymai, konsultacijos, dokumentų tvarkymas per valstybines institucijas) yra nemokama. Tačiau reikia atskirti globą nuo įvaikinimo finansiniu požiūriu.
Globėjams mokama globos (rūpybos) išmoka, taip pat tikslinė išmoka vaiko poreikiams. Sumos periodiškai indeksuojamos, todėl tikslią sumą geriausiai pasitikrinti tiesiogiai Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos svetainėje – ji kinta kartu su bazinės socialinės išmokos dydžiu.
Įvaikinimo atveju situacija kitokia – vaikas tampa pilnaverčiu šeimos nariu, todėl reguliarios globos išmokos nebemokamos, bet gali priklausyti vienkartinė išmoka įvaikinimo atveju, taip pat standartinės išmokos, kurios priklauso visoms šeimoms su vaikais (pavyzdžiui, universali išmoka vaikui).
Svarbu – finansinė paskata neturėtų būti pagrindinis motyvas apsisprendžiant globoti ar įvaikinti vaiką. Sistema sukurta padengti papildomas išlaidas, susijusias su vaiko priežiūra, ne kaip pajamų šaltinis.
Kur ieškoti pagalbos ir su kuo pasitarti
Lietuvoje veikia gana išplėtotas paramos tinklas žmonėms, kurie svarsto apie globą ar įvaikinimą. Pirmas žingsnis – teritorinis Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos skyrius, veikiantis kiekvienoje savivaldybėje. Be to, veikia keletas nevyriausybinių organizacijų, kurios teikia palaikymą tiek prieš, tiek po to, kai vaikas atsiranda šeimoje – organizuoja bendruomenių susitikimus, palaikymo grupes, konsultacijas su psichologais.
Taip pat naudinga pasidomėti, ar jūsų savivaldybėje veikia globėjų bendruomenė – dažnai patyrę globėjai mielai pasidalija patirtimi, o tai kartais vertingiau nei bet kokia teorinė medžiaga. Nebijokite užduoti „nepatogių“ klausimų – kaip elgtis, kai vaikas nepriima jūsų iš karto, kaip kalbėtis su biologine šeima, jei toks bendravimas numatytas, kaip spręsti mokyklos ar sveikatos priežiūros klausimus.
Vietoj pabaigos: namai, kurių ieško vaikas, ir žmogus, kuris jų dar nežino, kad turi
Jei šį straipsnį skaitote, nes svarstote apie globą ar įvaikinimą, tikriausiai jau turite tam tikrų abejonių – ar sugebėsiu, ar tinkamas laikas, ar užteks jėgų. Tai natūralu, ir tiesą sakant, tie, kurie abejonių neturi visiškai, dažniausiai mažiau pasiruošę nei tie, kurie klausimus kelia rimtai.
Praktiškai – pradėkite nuo pokalbio, ne nuo sprendimo. Susisiekite su savo savivaldybės vaiko teisių apsaugos skyriumi, užduokite klausimus, dalyvaukite informaciniame susitikime, jei toks organizuojamas. Tai neįpareigoja jūsų nieko pasirašyti tą pačią dieną.
Nesitikėkite tobulos istorijos iš filmų – realybė bus sudėtingesnė, bet ir gilesnė. Vaikas, kuris pas jus atkeliaus – ar tai bus kūdikis, ar paauglys su savo nuoskaudomis – atsineš savo bagažą. Jūsų darbas nebus jį „ištaisyti“, o suteikti saugią vietą, kur tą bagažą galima palengva sudėlioti.
Ir galiausiai – nebijokite pasinaudoti visa turima pagalba. GIMK mokymai, palaikymo grupės, specialistų konsultacijos, kitų globėjų patirtis – tai ne silpnumo požymis, o protingas būdas pasiruošti vienam iš sudėtingiausių, bet galimai ir prasmingiausių sprendimų gyvenime. Lietuvoje sistema toliau tobulėja, trūkumų tikrai yra, bet žmonių, kurie nori padėti, taip pat atsiranda daugiau nei prieš dešimtmetį. Galbūt jūs būsite vienas iš jų.
