Pradžia / Valstybės paslaugos, teisė ir darbo santykiai / Motinystės ir tėvystės atostogos: išmokos

Motinystės ir tėvystės atostogos: išmokos

Kai šeimoje atsiranda naujas žmogus, kartu su džiugesiu ir nemiegotomis naktimis atsiranda ir visai konkretus klausimas – kaip su tuo susitvarkyti finansiškai. Motinystės ir tėvystės išmokos Lietuvoje šiandien yra vienos iš palankiausių Europoje, bet sistema turi savo niuansų, kuriuos verta žinoti prieš gimdymą, o ne po jo, kai laiko skaityti įstatymus tikrai nebus.

Kaip veikia sistema Lietuvoje

Lietuvoje motinystės atostogos trunka 126 kalendorines dienas – 70 dienų prieš gimdymą ir 56 dienas po jo. Jei gimdymas buvo komplikuotas ar gimė daugiau nei vienas vaikas, laikas pailgėja. Šiuo periodu moteris gauna 100 proc. savo vidutinio darbo užmokesčio dydžio išmoką, kompensuojamą iš Valstybinio socialinio draudimo fondo, ne iš darbdavio kišenės.

Po motinystės atostogų startuoja tėvystės arba vaiko priežiūros atostogos, kurias gali imti bet kuris iš tėvų, ir čia jau atsiranda pasirinkimo galimybė – arba imti didesnę išmoką trumpesnį laiką, arba mažesnę, bet ilgiau. Konkrečiai: galima rinktis 1 metų laikotarpį su 77,58 proc. kompensuojamojo uždarbio arba 2 metų laikotarpį, kai pirmus metus mokama 54,31 proc., o antrus – 31,03 proc. Skamba painiai, bet realiai tai tik kalkuliatoriaus ir šeimos biudžeto klausimas.

Tėčiai ir jų atskira teisė į atostogas

Skirtingai nuo daugelio šalių, Lietuvoje tėvai turi savo, niekam neatimamą teisę į vieno mėnėjo tėvystės atostogas, kurias galima panaudoti iki vaikui sukanka metai. Ši išmoka sudaro 77,58 proc. kompensuojamojo uždarbio ir mokama nepriklausomai nuo to, ar mama tuo pačiu metu taip pat naudojasi savo atostogomis. Tai reiškia, kad šeima praktiškai gali turėti du žmones namuose vienu metu, gaunančius išmokas – tokia galimybė egzistuoja ne visose Europos šalyse.

Verta paminėti, kad ši mėnesio trukmės tėvystės atostoga skiriasi nuo vaiko priežiūros atostogų, kurias tėvas taip pat gali imti vėliau, pakeisdamas mamą arba pasidalydamas laiku. Sistema leidžia lanksčiai keisti, kas namuose būna su vaiku, ir tai keičiasi netgi kelis kartus per metus, jei šeima taip nusprendžia.

Kaip atrodo situacija kaimyninėse šalyse

Palyginimas su kaimynais visada padeda geriau suvokti, kur mes esame. Latvijoje motinystės atostogos taip pat trunka apie 112 dienų, tačiau vaiko priežiūros išmokos sistema šiek tiek kitokia – ten galima rinktis tarp trumpesnio laikotarpio su didesne išmoka arba ilgesnio su mažesne, principas panašus į lietuviškąjį, tik procentai skiriasi.

Estijoje sistema laikoma viena iš skandinaviškai orientuotų – ten bendra šeimos atostogų trukmė gali siekti iki 435 dienų, įskaitant ir motinystės, ir tėvystės dalis, o išmokos dydis priklauso nuo ankstesnių pajamų, bet turi ir minimalią, ir maksimalią ribą. Lenkijoje motinystės atostogos trunka 20 savaičių pirmam vaikui, ir šis laikotarpis ilgėja su kiekvienu papildomu vaiku toje pačioje gimdymo situacijoje (dvyniai, trynukai ir pan.).

Skandinavijos modelis kaip aukso standartas

Kai kalba pasisuka apie tėvystės atostogas Europoje, dažniausiai minima Švedija – ir ne be pagrindo. Švedų šeimos gauna 480 dienų apmokamų atostogų vienam vaikui, ir šias dienas galima dalintis tarp abiejų tėvų kaip tinkama, tačiau 90 dienų yra priskirtos konkrečiai kiekvienam iš tėvų atskirai ir jų neįmanoma perleisti antrajai pusei. Tai sąmoningai sukurta politika, skatinanti tėvus realiai dalyvauti vaiko auginime, ne tik finansiškai prisidėti.

Norvegija panaši – ten taip pat egzistuoja „tėčio kvota“, kuri negali būti perduota mamai, net jei šeima norėtų kitaip susitvarkyti. Tokia praktika per pastaruosius dešimtmečius pastebimai pakeitė vyrų dalyvavimą vaikų priežiūroje šiaurės šalyse, ir Lietuva pastaraisiais metais žengia panašia kryptimi, nors dar ne tokiu pat tempu.

Ką reikia žinoti apie dokumentus ir terminus

Praktinė pusė dažnai kelia daugiau galvos skausmo nei teisinė. Norėdama gauti motinystės išmoką, moteris turi pateikti nedarbingumo pažymėjimą, išduotą gydytojo, savo darbdaviui arba tiesiogiai „Sodrai“, jei dirba pagal individualią veiklą ar yra bedarbė, tačiau anksčiau turėjo draudimo stažą. Svarbu – išmoka priklauso nuo turėto socialinio draudimo stažo, todėl jei žmogus dirbo neilgai arba turėjo pertraukų, dydis gali skirtis nuo laukto.

Vaiko priežiūros atostogų atveju pasirinkimą (1 arba 2 metų variantą) reikia deklaruoti iš anksto, ir tai svarbu, nes vėliau pasirinkimo pakeisti dažniausiai nebegalima arba galima tik labai ribotomis sąlygomis. Rekomenduočiau šeimoms iš anksto pasiskaičiuoti abu variantus – kartais trumpesnis, bet intensyvesnis finansinis palaikymas naudingesnis, jei vienas iš tėvų greitai grįžta į darbą, o kitais atvejais ilgesnė, tolygesnė parama patogesnė biudžetui.

Savarankiškai dirbantys ir netipiniai atvejai

Tie, kas dirba pagal verslo liudijimą, yra individualios veiklos vykdytojai ar tiesiog laisvai samdomi specialistai, dažnai pamiršta, kad jiems taip pat priklauso motinystės ir tėvystės išmokos, tik skaičiavimo bazė kiek kitokia – ji priremta prie deklaruotų pajamų ir sumokėtų socialinio draudimo įmokų, ne prie vidutinio darbo užmokesčio kaip standartinio darbo santykio atveju. Čia svarbu sekti, kad įmokos būtų mokamos reguliariai, nes tai tiesiogiai veikia būsimos išmokos dydį.

Studentės, kurios pagimdo studijų metu ir neturi darbo santykių, taip pat gali kreiptis dėl išmokų, tačiau jų dydis paprastai bus minimalus, nustatytas įstatymo, nes nėra ankstesnio uždarbio, nuo kurio skaičiuoti procentą. Tokiais atvejais verta pasidomėti ir papildomomis vienkartinėmis išmokomis vaiko gimimo atveju, kurios skiriasi nuo motinystės pašalpos ir mokamos nepriklausomai nuo darbinio statuso.

Kai gyvenimas ne vienoje šalyje – ką daryti su išmokomis

Europoje šiandien didelė dalis šeimų gyvena ir dirba ne toje šalyje, kurioje gimė, todėl natūraliai kyla klausimas – kurioje valstybėje kreiptis dėl motinystės ar tėvystės išmokų, jei, tarkim, viena pusė dirba Vokietijoje, o kita – Lietuvoje. ES koordinavimo taisyklės sako, kad išmokos mokamos toje šalyje, kurioje asmuo yra socialiai apdraustas, o jei apdrausti abu tėvai skirtingose šalyse, taikomos specialios prioriteto taisyklės, nustatančios, kuri valstybė laikoma „kompetentinga“.

Praktiškai tai reiškia, kad reikia kreiptis į abiejų šalių atitinkamas institucijas ir informuoti apie situaciją, nes dvigubo mokėjimo sistema neveikia – bet gali būti taikomas skirtumo kompensavimo mechanizmas, jei viena šalis moka mažiau nei kita mokėtų tokiu pat atveju. Tokiose situacijose verta konsultuotis su „Sodra“ arba atitinkama institucija kitoje šalyje iš anksto, geriausia – dar prieš gimdymą, kad nereikėtų vėliau taisyti klaidų atgaline data.

Vietoj išvadų – kelios tiesos, kurias verta žinoti prieš pradedant popierių maratoną

Jeigu iš viso šio teksto reikėtų išsinešti kelis pačius svarbiausius dalykus, tai būtų šitie. Pirma, apsisprendimą tarp 1 ir 2 metų vaiko priežiūros atostogų reikia priimti sąmoningai ir su skaičiuotuvu rankoje, ne intuityviai – skirtumas tarp dviejų variantų per visą periodą gali būti gana didelis, ir jis priklauso nuo konkrečios šeimos pajamų struktūros. Antra, tėčio mėnesio atostogos yra dovana, kurią gaila nepasinaudoti – tai laikas, kurio niekas iš šeimos neatima, ir jis skirtas tik tėčiui.

Trečia, jei šeima susijusi su keliomis Europos šalimis darbo ar gyvenamosios vietos prasme, dokumentaciją geriausia ruošti iš anksto ir nebijoti klausti abiejų šalių institucijų – niuansai tarp valstybių gali stipriai pakeisti galutinę sumą. Ir galiausiai – Lietuvos sistema, lyginant su daugeliu Europos valstybių, yra gana dosni pačiu motinystės atostogų periodu (100 proc. kompensacija), tačiau vaiko priežiūros etape reikia realistiškai vertinti, kad procentai mažėja, todėl finansinį planavimą verta pradėti ne tada, kai vaikas jau gimė, o gerokai anksčiau, ramioje galvoje, ne pogimdyminio streso fone.