Excel – tas programas, kurį bijo atidaryti pusė biuro darbuotojų, o kita pusė naudoja tik tam, kad sudėtų kelis skaičius ir išspausdintų lentelę. Bet tarp tų dviejų grupių slypi visas pasaulis galimybių, kurias atrakina vienas paprastas dalykas – formulės. Jei kada nors žiūrėjote į kolegos ekraną ir stebėjotės, kaip jis per kelias sekundes apskaičiuoja tai, kam jums reikėtų pusvalandžio su skaičiuotuvu, atsakymas paprastas: jis tiesiog žino kelias pagrindines formules. Ir tiesą sakant, tų formulių, kurios išsprendžia 90% kasdienių užduočių, nėra daug.
Šiame straipsnyje nesileisim į sudėtingus makrosus ar VBA kodavimą – tai jau kita liga. Kalbėsime apie tuos pačius pagrindus, kuriuos išmokęs žmogus gali jaustis Excel’yje kaip namuose, nesvarbu, ar skaičiuoja šeimos biudžetą, ar ruošia ataskaitą darbui.
Kodėl reikia mokytis formulių, o ne tiesiog skaičiuoti rankomis
Pirmas dalykas, kurį reikia suprasti – Excel nėra skaičiuotuvas su daug langelių. Tai duomenų apdorojimo įrankis, kuris tampa naudingas tik tada, kai leidžiate jam pačiam atlikti skaičiavimus. Jei įrašote skaičių, kitą, tada trečią ir rankiniu būdu susumuojate juos kalkuliatoriuje, o gautą sumą įrašote atskirame langelyje – jūs iš tikrųjų nenaudojate Excel taip, kaip jis sukurtas.
Formulės leidžia dokumentui tapti „gyvam“. Pakeitus vieną skaičių, visi su juo susiję rezultatai automatiškai atsinaujina. Tai reiškia, kad galite žaisti su scenarijais – kas atsitiks, jei pakelsime kainą 10%, ar kas nutiks biudžetui, jei atleisime vieną darbuotoją – ir matyti atsakymą akimirksniu, nereikia viso perdaryti nuo pradžios.
Antra priežastis – klaidų mažinimas. Žmogus, skaičiuojantis rankomis, klysta. Excel, jei formulė teisinga, nesuklysta niekada. Problema kyla tik tada, kai formulė pati parašyta neteisingai, todėl tikrai verta suprasti loginę jų struktūrą, o ne vien kopijuoti iš interneto.
Pirmieji žingsniai: sintaksė, kurią privalu žinoti
Kiekviena formulė Excel’yje pradedama ženklu =. Tai yra kaip slaptažodis, sakantis programai: „dėmesio, čia ne tekstas ir ne skaičius, čia instrukcija skaičiavimui“. Jei parašysite langelyje tiesiog 5+3, Excel tai palaikys tekstu. Bet jei parašysite =5+3, jis iškart parodys 8.
Toliau – langelių nuorodos. Vietoj to, kad rašytumėte konkrečius skaičius formulėje, geriau nuorodinkite į langelius, kuriuose jie yra. Pavyzdžiui, jei langelyje A1 yra 100, o B1 – 50, formulė =A1+B1 visada bus teisinga, nesvarbu, kaip pasikeis šie skaičiai. Tai yra pagrindinis principas, kurio dauguma pradedančiųjų nesupranta iškart – jie rašo formules su konkrečiais skaičiais, o vėliau nustemba, kad pakeitus duomenis rezultatas neatsinaujina.
Verta atkreipti dėmesį ir į matematinių operacijų prioritetus – Excel skaičiuoja taip pat, kaip mokykloje mokė: pirmiausia dauginimą ir dalybą, tada sudėjimą ir atimtį. Jei norite, kad kas nors būtų skaičiuojama pirmiausia, naudokite skliaustus. Formulė =(A1+B1)*2 duos visiškai kitokį rezultatą nei =A1+B1*2.
SUM, AVERAGE ir kitos funkcijos, be kurių niekur
Kai suprantate paprastą sudėtį ar atimtį, laikas pereiti prie funkcijų – iš anksto paruoštų formulių, kurios atlieka konkrečius veiksmus su duomenų grupe.
Funkcija SUM (lietuviškoje versijoje – SUMA) sudeda visus nurodyto diapazono skaičius. Vietoj to, kad rašytumėte =A1+A2+A3+A4+A5, galite tiesiog parašyti =SUM(A1:A5). Kai turite ne penkis, o penkis šimtus langelių, skirtumas tampa akivaizdus.
Funkcija AVERAGE (VIDURKIS) apskaičiuoja aritmetinį vidurkį. MAX ir MIN randa didžiausią ir mažiausią reikšmę diapazone. COUNT (SKAIČIUOTI) suskaičiuoja, kiek langelių turi skaitines reikšmes, o COUNTA – kiek langelių iš viso nėra tuščių, nepaisant, ar tai skaičiai, ar tekstas.
Šios penkios funkcijos – SUM, AVERAGE, MAX, MIN, COUNT – yra pagrindas, ant kurio statomos beveik visos sudėtingesnės ataskaitos. Jas verta įsiminti ne mechaniškai, o supratus, kada kurią naudoti. Jei skaičiuojate bendrą pardavimų sumą – SUM. Jei norite žinoti vidutinę klientų amžiaus grupę – AVERAGE. Jei ieškote geriausio mėnesio pardavimų – MAX.
IF funkcija: kai reikia, kad Excel „pagalvotų“
Čia daugelis pradedančiųjų pradeda jausti, kad Excel tampa įdomus, o ne tik lentelė su skaičiais. Funkcija IF (JEI) leidžia programai priimti sprendimus pagal sąlygą.
Struktūra atrodo taip: =IF(sąlyga; ką rašyti, jei tiesa; ką rašyti, jei netiesa). Pavyzdžiui, jei norite, kad langelis parašytų „Įskaityta“, kai balas didesnis nei 5, ir „Neįskaityta“, kai mažesnis, formulė būtų: =IF(A1>5;"Įskaityta";"Neįskaityta").
Svarbu suprasti – sąlyga gali būti bet kokia logika: didesnis, mažesnis, lygus, nelygus. Galite kombinuoti kelias sąlygas naudojant AND ir OR funkcijas viduje. Pavyzdžiui: =IF(AND(A1>5;B1="Taip");"Priimtas";"Atmestas") – tai reiškia, kad rezultatas bus „Priimtas“ tik tada, kai abi sąlygos tenkinamos vienu metu.
Kai suprasite IF logiką, atsiveria durys į „ką daryti, jei situacija sudėtingesnė“ scenarijus – pavyzdžiui, skirtingos nuolaidos pagal pirkimo sumą, skirtingi mokesčių tarifai pagal pajamų grupę, ar tiesiog automatinis įspėjimas, kai atsargos sandėlyje baigiasi.
VLOOKUP ir jo įpėdinis XLOOKUP
Jei SUM ir IF yra kasdieniai įrankiai, tai VLOOKUP (arba lietuviškai VPAIEŠKA) – tai jau lygis aukščiau, kurį verta įvaldyti, jei dirbate su didesnėmis duomenų lentelėmis. Šios funkcijos esmė – ieškoti reikšmės vienoje lentelės skiltyje ir grąžinti atitinkamą reikšmę iš kitos skilties.
Įsivaizduokite, kad turite lentelę su darbuotojų vardais ir jų atlyginimais. Jei norite, kad kitoje lentelėje, įvedus vardą, automatiškai atsirastų atlyginimas, VLOOKUP tam ir skirtas. Formulė atrodo taip: =VLOOKUP(paieškos_reikšmė; lentelė; stulpelio_numeris; FALSE).
Paskutinis parametras (FALSE) reiškia „tiksli atitiktis“ – tai svarbu, nes daugelis pradedančiųjų palieka TRUE arba jį praleidžia, ir gauna klaidingus rezultatus, kai duomenys nėra surikiuoti abėcėlės tvarka.
Naujesnėse Excel versijose atsirado XLOOKUP, kuris veikia lanksčiau – nebereikia skaičiuoti stulpelio numerio ir jis gali ieškoti į kairę, ne tik į dešinę, kaip senasis VLOOKUP. Jei turite naujausią Excel versiją, verta iškart mokytis XLOOKUP, nes jis paprastesnis ir mažiau linkęs į klaidas.
Dažniausios klaidos, kurias visi kartoja bent kartą
Vienas dažniausių Excel klaidos pranešimų yra #REF! – jis reiškia, kad formulė nurodo į langelį, kuris buvo ištrintas. Tai nutinka, kai ištrinamas eilutė ar stulpelis, kurį naudojo kita formulė. Sprendimas – atsargiai ištrinti duomenis ir prieš tai patikrinti, ar jais niekas nesinaudoja.
Kita klasika – #VALUE!, kuri paprastai atsiranda, kai bandote sudėti tekstą su skaičiumi. Pavyzdžiui, jei langelyje įrašytas „100 Eur“ kaip tekstas, o ne skaičius, Excel negalės jo sudėti su kitu skaičiumi.
Absoliučios ir santykinės nuorodos – tai tema, kuri suklaidina bene daugiausiai žmonių. Kai kopijuojate formulę į kitus langelius, Excel automatiškai keičia nuorodas (santykinės nuorodos). Bet kartais reikia, kad viena nuoroda liktų fiksuota – tam naudojamas dolerio ženklas: $A$1. Jei jo nenaudosite, kopijuojant formulę žemyn ar į šoną, nuoroda „nuslys“ ir rezultatai bus neteisingi.
Dar viena dažna klaida – kablelio vs. kabliataškio painiava. Lietuviškoje Excel versijoje argumentai formulėse skiriami kabliataškiu (;), o ne kableliu, kaip amerikietiškoje versijoje. Jei kopijuojate formulę iš angliško internetinio šaltinio, gali reikėti pakeisti skyrybos ženklus, kitaip Excel tiesiog nepriims formulės.
Kaip praktiškai pradėti, kad viskas įsimintų greičiau
Teorija be praktikos greitai išgaruoja iš galvos. Geriausias būdas išmokti formulių – imti realų, jums svarbų duomenų rinkinį. Tai gali būti šeimos biudžetas, sporto klubo narių sąrašas, ar net filmų, kuriuos norite pažiūrėti, sąrašas su vertinimais. Kai duomenys jums patys rūpi, motyvacija išsiaiškinti, kaip apskaičiuoti vidurkį ar surūšiuoti pagal kategoriją, atsiranda natūraliai.
Verta įsivesti taisyklę – bandyti naują funkciją iš pradžių ant nedidelio, aiškaus duomenų rinkinio, kur rezultatą galima patikrinti rankiniu būdu. Jei SUM funkcija duoda tą pačią sumą, kurią apskaičiuojate galvoje ar kalkuliatoriuje, žinote, kad supratote logiką teisingai. Tik po to keliauti prie didesnių, sudėtingesnių lentelių.
Klaviatūros trumpiniai taip pat padeda greičiau susigaudyti. F2 leidžia redaguoti langelio turinį tiesiogiai, F4 pakeičia nuorodos tipą (santykinę į absoliučią ir atgal) neįvedant dolerio ženklų rankiniu būdu, o Ctrl+` (apostrofas kairėje šalia klavišo 1) parodo visas formules lakšte vienu metu – labai naudinga, kai reikia patikrinti, ar viskas parašyta teisingai.
Kur šis kelias veda toliau
Kai SUM, IF ir VLOOKUP nebekelia baimės, natūraliai atsiranda noras eiti giliau – susipažinti su sąlyginiu formatavimu, kuris paverčia lentelę spalvota ir informatyvia be papildomų formulių, arba su suvestinėmis lentelėmis (Pivot Table), kurios per kelias sekundes sugeneruoja ataskaitą iš tūkstančių eilučių duomenų. Tai jau kita pakopa, bet be pagrindinių formulių žinių ji būtų nesuprantama.
Realybė yra tokia, kad Excel niekada nebūna „iki galo išmoktas“ – net profesionalūs analitikai kartais peržiūri, kaip veikia konkreti funkcija, ar ieško sprendimo forumuose. Svarbiausia yra ne įsiminti visas funkcijas iš galvos, o suprasti loginę struktūrą: kaip nuorodos veikia, kada naudoti absoliučią, o kada santykinę nuorodą, kaip skaityti klaidos pranešimus ir nepasiduoti, kai formulė iškart neveikia.
Jei ką tik pradėjote šį kelią, geriausia patarimas – neapsikraukite viskuo vienu metu. Išmokite SUM ir AVERAGE, naudokite juos savaitę, tada pridėkite IF. Kai jausitės patogiai su sąlygine logika, imkitės VLOOKUP arba XLOOKUP. Excel formulės, kaip ir bet kokia kalba, geriausiai įsimenamos kartojant ir naudojant, o ne skaitant vienu prisėdimu. Ir vieną dieną pastebėsite, kad tos lentelės, kurios anksčiau kėlė nerimą, dabar tampa tiesiog kasdieniu įrankiu, kuris dirba už jus.





