Kai stovi statybinių prekių parduotuvėje priešais lentyną su dažų skardinėmis ir bandai atspėti, kiek gi litrų reikės tavo kambariui – jausmas tikrai nekoks. Vieni perka „akiai”, tada lieka pusė skardinės ir stovi sandėliuke metus, kiti nusiperka mažiau nei reikia ir vėliau desperatiškai ieško to pačio tono, kuris, kaip paaiškėja, nutrūko iš gamybos arba tiesiog nesutampa su senuoju atspalviu. Iš tikrųjų dažų kiekio apskaičiavimas nėra jokia raketų mokslas, bet ten yra keletas niuansų, kuriuos verta žinoti prieš išleidžiant pinigus.
Pradžia – sienų ploto skaičiavimas
Prieš viską kitą, reikia žinoti tikrąjį plotą, kurį ruošiamasi dažyti. Ne kambario plotą, ne grindų plotą – o sienų plotą kvadratiniais metrais. Formulė paprasta: matuoji kiekvienos sienos ilgį, dauginti iš aukščio, ir susumuoji visas sienas kartu.
Pavyzdžiui, kambarys 4×5 metrų, lubos 2,7 m aukščio. Turime dvi sienas po 4 metrus ir dvi po 5 metrus, aukštis visur vienodas. Skaičiuojame: (4+4+5+5) x 2,7 = 18 x 2,7 = 48,6 kvadratinio metro. Tai bendras periferijos plotas.
Toliau – ir čia dažnai žmonės pamiršta – reikia atimti langus ir duris. Standartinės durys užima apie 1,6-1,8 kv. m, langas – priklausomai nuo dydžio, gali būti nuo 1 iki 3 kv. m. Jei kambaryje du langai ir vienos durys, nuo bendro ploto galima atimti apie 4-5 kvadratinius metrus. Taigi mūsų pavyzdyje realus dažuotinas plotas būtų apie 43-44 kv. m.
Jei siena su nišomis, išpjovomis ar kitokiais architektūriniais elementais – geriau matuoti kiekvieną segmentą atskirai, nei bandyti apytiksliai spėti. Tikslumas čia atsiperka pinigais.
Ką sako gamintojas ir kodėl tuo netikėti akląja
Ant kiekvienos dažų skardinės nurodyta sąnaudos – dažniausiai forma „1 litras dažų padengia X kvadratinių metrų”. Tie skaičiai paprastai svyruoja nuo 8 iki 14 kv. m litrui, priklausomai nuo dažų tipo, klampumo ir gamintojo optimizmo lygio.
Realybėje šie skaičiai gauti idealiomis sąlygomis – lygiu, jau paruoštu paviršiumi, profesionaliu volelio darbu, tinkama temperatūra. Namuose situacija dažniausiai kitokia. Jei siena turi nedidelius nelygumus, jei dažai tepami neprofesionaliu volelio judesiu, jei paviršius sugeria daugiau nei tikėtasi – sąnaudos gali padidėti 15-25 procentais.
Praktinė taisyklė, kurią naudoju pati: nurodytą gamintojo sąnaudų skaičių sumažinu apie 20 procentų atsargai. Tai reiškia, kad jei ant skardinės rašo „12 kv. m/l”, planuoju realiai apie 9-10 kv. m litrui. Skamba pesimistiškai, bet geriau turėti likutį, nei pusę darbo palikti nudažytą blankiau.
Paviršiaus būklė lemia daugiau nei atrodo
Naujas, švarus gipskartonis ir sena, prieš tai keletą kartų dažyta gipso siena su smulkiais įtrūkimais – tai du visiškai skirtingi projektai, net jei kvadratinis metras vienas ir tas pat.
Nedažyta, gruntuota siena sugeria dažus tolygiai ir nuspėjamai. Sena, prastai paruošta siena – ypač ta, kurioje yra riebalų dėmių, drėgmės pėdsakų ar netolygaus tinko – dažus „valgo” kur kas greičiau. Kai kuriose vietose ji tiesiog sugers tris kartus daugiau medžiagos, nei kitur, o rezultatas atrodys nelygus, dryžuotas.
Todėl prieš dažymą tikrai verta praeiti sieną grunto sluoksniu. Tai ne tik pagerina galutinį rezultatą – lygesnis, tolygesnis atspalvis – bet ir sutaupo dažų, nes gruntas suvienodina sugeriamumą. Grunto litras dažniausiai kainuoja mažiau nei dažų litras, tad ekonomine prasme tai visiškai logiškas sprendimas.
Jei siena šviežiai tinkuota arba naujas gipskartonis, gruntavimas praktiškai privalomas – kitaip pirmasis dažų sluoksnis tiesiog dingsta paviršiuje ir prireiks trečio, o gal ir ketvirto sluoksnio, kad gautumėte lygią spalvą.
Kiek sluoksnių iš tiesų reikia
Čia dažnai žmonės klysta abipusiai – vieni bando susitvarkyti su vienu sluoksniu, tikėdamiesi stebuklo, kiti automatiškai daro tris sluoksnius „kad tikrai gerai būtų”, nors pakankamai būtų dviejų.
Realistiškai, dauguma sienų dažymo darbų reikalauja dviejų sluoksnių. Vienas sluoksnis retai kada suteikia tolygią, be dryžių dengiamąją spalvą – matysite senos spalvos prasišviečiančius plotus, ypač jei keičiate spalvą į kontrastingesnę.
Trečiojo sluoksnio dažniausiai reikia tada, kai:
- keičiate labai tamsią spalvą į labai šviesią (arba atvirkščiai)
- siena turi dėmių, kurios prasišviečia per du sluoksnius
- naudojate pigesnius dažus su mažu pigmentų kiekiu
- paviršius netolygus ir sugeria nevienodai
Kai skaičiuojate bendrą reikiamą kiekį, dauginkite sienų plotą iš sluoksnių skaičiaus, ne tik dalinkite iš vieno sąnaudos skaičiaus. Tai dažniausia klaida – žmonės pamiršta, kad du sluoksniai reiškia dvigubą medžiagos kiekį, ne tą pačią sumą, padalintą pusiau.
Kai keičiama spalva iš tamsios į šviesią (ir atvirkščiai)
Šis momentas nusipelno atskiro paragrafo, nes čia žmonės labiausiai nuvertina reikiamą kiekį. Jei siena buvo, tarkim, tamsiai pilka arba mėlyna, o norite baltos ar šviesios smėlio spalvos – vien standartinis dviejų sluoksnių dažymas paprastai neduos rezultato. Tamsi spalva prasišvies pro šviesų dažų sluoksnį net po dviejų kartų.
Tokiu atveju geriausia strategija – naudoti izoliuojantį gruntą pilkšva arba baltu tonu prieš dažymą. Tai atkirs seną spalvą ir leis naujajai dažų spalvai atsiskleisti visu grožiu su vos dviem sluoksniais, o ne keturiais.
Analogiška situacija ir keičiant iš vienos ryškios spalvos į kitą ryškią spalvą – pavyzdžiui, iš raudonos į žalią. Pigmentai skirtingai reaguoja, ir dengiamumo problemos gali kilti net tarp panašaus tono spalvų. Jei planuojate radikalų spalvos pokytį, geriau iš anksto pridėti bent 30 proc. daugiau dažų prie apskaičiuoto kiekio arba investuoti į kokybišką izoliuojantį gruntą.
Konkretus skaičiavimo pavyzdys
Pažiūrėkime, kaip visa tai sudėti kartu praktiškai. Tarkime, turime miegamąjį su 40 kv. m sienų plotu (jau atskaičiavus langus ir duris). Renkamės dažus, kurių gamintojas nurodo sąnaudas 10 kv. m litrui.
1. Realistiškas sąnaudų skaičius su atsarga: apie 8 kv. m litrui.
2. Vieno sluoksnio kiekis: 40 / 8 = 5 litrai.
3. Dviejų sluoksnių kiekis: 5 x 2 = 10 litrų.
4. Jei keičiama į kontrastingą spalvą ir reikės trečio sluoksnio dalinai: pridėkite apie 2-3 litrus papildomai smulkioms korekcijoms.
Galutinis skaičius: apie 10-12 litrų. Perkant dažniausiai patogiau imti dviem 5 litrų skardinėmis arba viena 10 litrų ir viena mažesne 2-3 litrų atsargai. Visada geriau turėti tos pačios partijos dažus – skirtingos partijos gali turėti minimaliai kitokį atspalvį, kas ypač pastebima šviesiuose tonuose.
Ir dar viena smulkmena, kurią retai kas mini
Volelio ir teptuko tipas taip pat turi įtakos sąnaudoms. Ilgo šereliavimo velenas ima daugiau dažų ir palieka storesnį sluoksnį – tinka nelygiems, tinkuotiems paviršiams. Trumpo šereliavimo velenas duoda plonesnį, lygesnį sluoksnį ir geriau tinka gipskartoniniams, lygiems paviršiams, kartu sunaudojant mažiau medžiagos.
Purškimo būdu dažant sąnaudos paprastai didesnės nei voleliu, nes dalis dažų tiesiog nusėda ore arba aplinkiniuose paviršiuose, nebent naudojama profesionali įranga su geru slėgio kontrolė.
Tad ką iš viso to reikia įsidėti į galvą
Jei reikia trumpo atsakymo be visų formulių – imkite sienų plotą, padauginkite iš dviejų sluoksnių, pridėkite bent 15-20 procentų atsargai ir dar papildomai skaičiuokite, jei keičiate spalvą radikaliai arba siena prastai paruošta. Geriau nusipirkti litru daugiau ir turėti ramybę – nesudžiuvusi dažų skardinė laikysis metus, jei sandariai uždaryta, o nutrūkusi to pačio atspalvio partija gali priversti perdažyti visą kambarį iš naujo.
Ir paskutinis, gal svarbiausias patarimas – nepasitikėkite akiu, kai kalba apie plotus. Matavimo ruletė kainuoja kelis eurus, o klaidingai apskaičiuotas dažų kiekis gali kainuoti kelis papildomus apsilankymus parduotuvėje ir sugaišintą savaitgalį. Investicija į tikslų matavimą visada atsiperka greičiau, nei tikitės.
