Kai galvoji apie studijas kitoje šalyje, pirmas žodis, kuris ateina į galvą, dažniausiai būna „Erasmus“. Ir ne be reikalo – šis vardas per tris dešimtmečius tapo tarsi sinonimu studentiškam nuotykiui, kultūriniam šokui ir tam ypatingam pusmečiui ar metams, kurie vėliau minimi kaip patirtis, pakeitusi žvilgsnį į pasaulį. Bet kas iš tikrųjų slypi už šio pavadinimo, kaip veikia visa sistema ir ką reikia žinoti, prieš pakuojant lagaminą?
Kaip viskas prasidėjo ir kodėl programa vis dar gyva
Erasmus programa pradėta 1987 metais, ir jos idėja buvo gana paprasta – leisti studentams mokytis kitoje Europos šalyje, o kreditus pripažinti namų universitete. Tuo metu tai buvo revoliucinis dalykas, nes akademinis mobilumas Europoje iki šiol buvo greičiau išimtis nei norma. Šiandien programa apima ne tik studentus, bet ir dėstytojus, darbuotojus, jaunimo organizacijas, praktikos vietas – visą švietimo ekosistemą.
Nuo 2014 metų programa pervadinta į Erasmus+, sujungiant kelias atskiras iniciatyvas į vieną didelį projektą. Dabartinis biudžetas siekia dešimtis milijardų eurų, o dalyvių skaičius kasmet skaičiuojamas šimtais tūkstančių. Vis dėlto daugelis studentų vis tiek vartoja senąjį pavadinimą – „Erasmus“, ir tai visiškai suprantama, nes esmė nepasikeitė: išvažiuoti, mokytis, augti.
Kas gali dalyvauti ir kokios yra sąlygos
Dažnai galvojama, kad Erasmus – tai tik bakalauro studentams. Iš tikrųjų programoje gali dalyvauti ir magistrantai, doktorantai, o kai kuriais atvejais net profesinio mokymo įstaigų mokiniai. Pagrindinė sąlyga – studijuoti aukštojo mokslo institucijoje, kuri turi Erasmus chartiją ir sutartis su partneriais užsienyje.
Svarbu žinoti, kad mobilumo trukmė paprastai svyruoja nuo trijų mėnesių iki vienerių akademinių metų. Kai kurie universitetai leidžia išvykti tik vieną semestrą, kiti – visus metus, jei tai netrikdo studijų programos struktūros. Verta iš anksto pasitikrinti, kiek kartų per studijų ciklą galima naudotis šia galimybe – dažniausiai riba yra 12 mėnesių vienam studijų lygiui, net jei tai suskaidyta į kelias trumpesnes išvykas.
Finansinė pusė – ne tik stipendija
Vienas didžiausių klausimų, kylančių studentams, – kiek tai kainuoja ir kiek galima uždirbti iš stipendijos. Erasmus+ skiria mėnesinę paramą, kuri priklauso nuo šalies, į kurią vykstama, ir nuo studento socialinės padėties. Šalys skirstomos į grupes pagal gyvenimo kaštus, todėl išvykstantys į Skandinaviją ar Vakarų Europą dažniausiai gauna didesnę sumą nei tie, kurie renkasi Rytų Europos valstybes.
Realybėje stipendija retai padengia visas išlaidas, ypač didesniuose miestuose kaip Paryžius, Amsterdamas ar Miunchenas. Todėl verta iš anksto susidaryti biudžetą – atsiskaičius nuomą, maistą, transportą ir socialinį gyvenimą, dažnai prireikia papildomų santaupų arba tėvų pagalbos. Studentai iš mažesnes pajamas turinčių šeimų gali kreiptis dėl papildomo finansavimo, kuris kai kuriose šalyse, tarp jų ir Lietuvoje, skiriamas pagal socialinius kriterijus.
Kaip išsirinkti universitetą ir šalį
Čia dažniausiai kyla didžiausia painiava. Universitetai turi partnerystės sutartis su konkrečiomis institucijomis, todėl pasirinkimas nėra neribotas – reikia žiūrėti į sąrašą, kurį pateikia savo fakulteto tarptautinių ryšių skyrius. Kartais patrauklios šalys turi ribotą vietų skaičių, todėl konkurencija gali būti didelė, o kartais mažiau populiarios kryptys, kaip Portugalija ar Slovėnija, siūlo puikias galimybes su mažesniu konkurenciniu spaudimu.
Renkantis verta atsižvelgti ne tik į miesto grožį instagramo nuotraukose, bet ir į praktinius dalykus – kalbą, kuria vyks paskaitos, kursų atitikimą savo studijų programai, gyvenimo kaštus ir net klimatą, jei tai svarbu asmeniškai. Kartais geriau rinktis šalį, kurios kalbos nemoki, nes tai priverčia tikrai integruotis, o kartais protingiau pasirinkti angliškai dėstomą programą, jei akademinė sėkmė yra prioritetas.
Popierių labirintas – dokumentai, kurių neverta bijoti
Bene labiausiai atbaidantis Erasmus etapas – dokumentacija. Learning Agreement, motyvacinis laiškas, akademinė pažyma, kartais kalbos mokėjimo sertifikatas – iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad reikia parašyti disertaciją, kad tik gautum leidimą išvykti. Tiesą sakant, dauguma šių dokumentų yra standartizuoti ir universiteto koordinatoriai puikiai žino, kaip juos užpildyti – svarbiausia neatidėlioti paskutinei minutei.
Learning Agreement – tai dokumentas, kuriame nurodomi kursai, kuriuos studentas ketina lankyti užsienyje, ir kaip jie atitiks namų universiteto reikalavimus. Šis dokumentas gali būti keičiamas jau atvykus, jei paaiškėja, kad kai kurie kursai nevyksta arba nebeatitinka lūkesčių. Todėl neverta jaudintis, jei pirminis planas nesutampa su realybe – lankstumas yra sistemos dalis.
Kultūrinis šokas ir kaip su juo susigyventi
Niekas iš anksto nepasako, kad pirmosios savaitės naujoje šalyje gali būti emociškai sunkios. Nauja kalba, nepažįstami žmonės, kitokia biurokratija, net skirtinga parduotuvių darbo tvarka – visa tai susikaupia ir gali sukelti tikrą nuovargį. Tai visiškai normalu ir vadinama kultūriniu šoku, kuris paprastai turi kelias fazes – nuo pradinio entuziazmo iki frustracijos, o vėliau iki pritapimo.
Geriausias būdas susitvarkyti su šiuo etapu – aktyviai ieškoti bendraminčių. Dauguma universitetų turi ESN (Erasmus Student Network) organizacijas, kurios rengia susitikimus, keliones ir pažintinius vakarus specialiai naujokams. Šios organizacijos tampa neformaliu tinklu, per kurį atsiranda draugysčių, kurios kartais išlieka dešimtmečiais po studijų pabaigos.
Praktiniai patarimai, kurių niekas nepasakys universiteto biuletenyje
Verta žinoti kelis dalykus, kurių dažnai nerašo oficialiuose vadovuose. Pirma, būstą reikia pradėti ieškoti bent du–tris mėnesius iš anksto, ypač didesniuose miestuose, kur nuomos rinka yra itin konkurencinga ir studentai iš viso pasaulio kaunasi dėl tos pačios kambario. Antra, verta atsidaryti banko sąskaitą, kuri leidžia atlikti tarptautinius mokėjimus be didelių mokesčių – šiuo metu tam puikiai tinka skaitmeniniai bankai, kurie veikia beveik visose Europos šalyse.
Trečia, sveikatos draudimas – Europos sveikatos draudimo kortelė (ESDK) suteikia teisę į būtinąją medicininę pagalbą, bet ne visais atvejais padengia visas paslaugas, todėl papildomas draudimas dažnai yra protingas sprendimas. Ir galiausiai, verta iš anksto pasidomėti studentų nuolaidomis – daugelyje šalių studento pažymėjimas atveria duris į nemokamus muziejus, pigesnį viešąjį transportą ir įvairias renginių nuolaidas, kurių niekas savaime nepasiūlys, jei pats nepaklausi.
Kai lagaminas jau sukrautas – vietoj išvadų
Erasmus nėra vien akademinė programa – tai greičiau bandymas, kaip gyventi savarankiškai, spręsti problemas be tėvų pagalbos ir mokytis priimti nežinomybę kaip normalią gyvenimo dalį. Kai grįžti namo, dažniausiai pastebi, kad pasikeitęs nebe miestas ar universitetas, o tu pats – tapęs kiek drąsesnis, kiek lankstesnis, gebantis susitvarkyti su biurokratija bet kurioje kalboje.
Jei šiuo metu svarstai, ar verta rizikuoti, atsakymas paprastai yra taip – net jei pusmetis nebuvo idealus, jis vis tiek taps istorija, kurią pasakosi metų metus. Svarbiausia – nelaukti tobulo momento, nes tokio tiesiog nebūna. Užpildyk paraišką, susitvarkyk dokumentus, susikrauk lagaminą ir leisk sau patirti tai, kas Europos studentams jau dešimtmečius tapo bene brangiausiu universiteto laikų prisiminimu.
