Alimentų tema – viena tų, kurios anksčiau ar vėliau paliečia labai daug šeimų. Skyrybos, gyvenimas skirtingose valstybėse, nesutarimai dėl vaiko išlaikymo dydžio – visa tai kasdien sprendžiama teismuose, antstolių kontoruose ir, deja, dažnai virsta ilgais konfliktais. Kadangi šiandien lietuviai gyvena ir dirba visoje Europoje, alimentų klausimas jau seniai nėra vien nacionalinė problema. Vienas tėvas gali būti Vokietijoje, kitas – Lietuvoje, o vaikas – su mama Ispanijoje. Ir visa ši sistema turi kažkaip veikti kartu, nepaisant sienų.
Kas iš tikrųjų yra alimentai ir kam jie priklauso
Verta iš karto nusiimti mitą, kad alimentai – tai „dovana” vienam iš tėvų. Lietuvos teismų praktika ir Civilinis kodeksas (3.192–3.203 straipsniai) aiškiai nurodo: išlaikymas priklauso vaikui, o ne tam tėvui, su kuriuo vaikas gyvena. Tas tėvas tiesiog administruoja gautas lėšas vaiko naudai. Tai svarbu suprasti, nes ne kartą girdėjau žmones sakant „aš jai mokėsiu alimentus” – iš tikrųjų mokama vaikui, per antrąjį tėvą.
Pareiga išlaikyti vaiką galioja abiem tėvams, nepriklausomai nuo to, ar jie susituokę, išsituokę, ar niekada nebuvo santuokoje. Netgi jei tėtis niekada nesutiko su vaiko pavarde ar nebuvo šalia gimdymo metu, jam pripažinus tėvystę (ar ją nustačius teismo tvarka), pareiga mokėti alimentus atsiranda automatiškai.
Kaip nustatomas alimentų dydis
Čia žmonės dažniausiai ir susimuša kaktomis. Lietuvoje nėra fiksuotos formulės kaip, sakykim, kai kuriose Vokietijos žemėse veikiančioje Düsseldorf lentelėje, kur pagal pajamas ir vaiko amžių galima tiesiog pasiskaičiuoti sumą. Mūsų teismai vadovaujasi bendru principu – išlaikymas turi būti proporcingas vaiko poreikiams ir tėvų turtinei padėčiai.
Praktiškai tai reiškia, kad teismas žiūri į:
- tėvo ar motinos gaunamas pajamas (atlyginimą, verslo pajamas, net turimą turtą, jei formalių pajamų mažai);
- vaiko amžių ir su tuo susijusius poreikius (mažam vaikui reikia mažiau nei paaugliui, kuris lanko būrelius, korepetitorius);
- sveikatos būklę, jei vaikas turi specialių poreikių;
- kiek laiko ir kiek tiesiogiai kitas tėvas prisideda prie priežiūros.
Yra ir tam tikra orientacinė gairė – teismų praktikoje įsitvirtino nuostata, kad minimalus alimentų dydis vienam vaikui neturėtų būti mažesnis nei vienas minimalios mėnesinės algos (MMA) dydis, nors konkrečios bylose šis skaičius gali svyruoti į abi puses. Kai tėvų pajamos didelės, teismai gali priteisti ir kelis kartus didesnę sumą, ypač jei vaikas anksčiau buvo pratęs prie tam tikro pragyvenimo lygio.
Svarbu paminėti ir tai, kad alimentai gali būti priteisti tiek periodinėmis išmokomis (dažniausiai kas mėnesį), tiek vienkartine suma arba konkretaus turto perdavimu – nors pastarieji variantai praktikoje pasitaiko rečiau.
Kai tėvas gyvena Vokietijoje, o vaikas Lietuvoje
Ir čia įdomiausia dalis, nes gyvenime taip nutinka labai dažnai. Europos Sąjunga šitą problemą sprendžia gana efektyviai – galioja 2008 m. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 4/2009 dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, teismo sprendimų pripažinimo ir vykdymo bei bendradarbiavimo išlaikymo prievolių srityje. Skamba sunkiai, bet praktinė esmė paprasta: teismo sprendimas, priimtas Lietuvoje, automatiškai gali būti vykdomas kitoje ES valstybėje, nereikia iš naujo bylinėtis toje šalyje.
Lietuvoje šiuo klausimu veikia Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba bei jos struktūrinis padalinys, kuris atlieka centrinės institucijos funkcijas pagal šį reglamentą. Praktiškai tai reiškia, kad mama, gyvenanti Lietuvoje, gali paduoti prašymą per šią tarnybą, o ta jau bendradarbiauja su atitinkama institucija Vokietijoje, Airijoje, Norvegijoje ar kitoje šalyje, kur dirba antrasis tėvas.
Panašiai veikia ir 2007 m. Hagos konvencija dėl tarptautinio išlaikymo vaikams ir kitų šeimos išlaikymo išmokų formų išieškojimo – ji apima ir kai kurias ne ES valstybes, pvz. Norvegiją, Jungtinę Karalystę (po Brexit), JAV kai kuriose valstijose. Taigi net jei skolininkas išvyko toliau nei Europa, procedūra vis tiek egzistuoja, tik trunka ilgiau ir reikalauja daugiau kantrybės.
Praktinis išieškojimo procesas
Turėti teismo sprendimą – dar tik pusė darbo. Kita pusė – realiai gauti pinigus. Jei skolininkas geranoriškai moka, viskas paprasta. Bet kai nemoka, veiksmų algoritmas toks:
- gaunamas vykdomasis raštas iš teismo;
- jis pateikiamas antstoliui pagal skolininko gyvenamąją ar darbo vietą;
- antstolis ieško skolininko turto, pajamų, sąskaitų, gali areštuoti darbo užmokestį (iki tam tikros dalies, priklausomai nuo pajamų dydžio – vaiko išlaikymo įsiskolinimams taikomos švelnesnės ribos nei kitiems išieškojimams, gali būti nurašoma didesnė dalis atlyginimo);
- jei skolininkas nedirba formaliai, antstolis turi teisę tikrinti VSDFV duomenis, banko sąskaitas, transporto priemones, net socialinius tinklus – juokinga, bet tikrai naudojama praktikoje.
Jei skolininkas gyvena kitoje ES šalyje, vykdomasis raštas persiunčiamas per centrines institucijas ir vykdomas ten esančio antstolio ar analogiškos institucijos. Skirtingose šalyse ta pati procedūra vadinama skirtingai (pvz. Vokietijoje – Gerichtsvollzieher), bet principas panašus.
Ką daryti, kai skolininkas tiesiog neturi iš ko mokėti
Deja, realybė tokia, kad dalis tėvų sąmoningai slapstosi, dirba nelegaliai arba tiesiog neturi pastovaus pajamų šaltinio. Lietuvoje šiai situacijai egzistuoja Vaikų išlaikymo fondas (VIF). Tai valstybinė institucija, kuri gali mokėti minimalų išlaikymą vaikui, kol skolininkas neatsiskaito, o po to pati siekia atgauti pinigus iš skolininko. Tai reali priemonė, kuri padeda šeimoms, kai antrasis tėvas paprasčiausiai neranda savęs arba slepiasi.
Kreipimasis į VIF nereiškia bylos atsisakymo – tai lygiagrečias mechanizmas, kuris leidžia vaikui gauti bent minimalią sumą, kol vyksta ilgas išieškojimo procesas. Verta žinoti, kad fondas moka ne visą priteistą sumą, o ribotą, valstybės nustatytą dydį, tad tai nėra pilnas pakaitalas, o tik apsauginis tinklas.
Dažniausios klaidos, kurias žmonės padaro
Iš praktikos matyti keletas pasikartojančių scenarijų, kurie tik pailgina ir apsunkina procesą:
- bandymas susitarti „žodžiu” be teismo sprendimo – tokiu atveju sunku ką nors priverstinai išieškoti, jei susitarimas neįforminamas notariškai ar teismo tvarka;
- vilkinimas kreiptis į teismą, tikintis, kad situacija „susitvarkys pati” – laikas dirba prieš vaiką, nes retroaktyviai alimentus priteisti galima tik ribotą laikotarpį atgal;
- informacijos apie skolininko tikrąją darbo vietą ar gyvenamąją šalį neperdavimas antstoliui – be šios informacijos procesas praktiškai sustoja;
- manymas, kad persikėlimas į kitą ES šalį „nutrina” prievolę – tai netiesa, ir reglamentai tam skirti tiksliai užkardyti tokį elgesį.
Kai reikia keisti priteistą sumą
Gyvenimas kinta – vienas tėvų praranda darbą, kitas gauna pakėlimą, vaikas paauga ir jo poreikiai keičiasi. Įstatymas leidžia kreiptis dėl alimentų dydžio pakeitimo bet kuriuo metu, jei pasikeičia esminės aplinkybės. Svarbu suprasti, kad tai vėlgi vyksta per teismą – savavališkai sumažinti mokamą sumą, net jei atrodo, kad turi „gerą priežastį”, yra rizikinga, nes gali susidaryti įsiskolinimas su priskaičiuotomis palūkanomis.
Vietoj išvadų – kelios gairės, kurios iš tiesų padeda
Jei šiandien esate situacijoje, kai reikia spręsti alimentų klausimą – ar jūs tas, kuris turi mokėti, ar tas, kuris turi gauti – verta atsiminti kelis dalykus. Pirma, teisinis dokumentas visada geriau nei žodinis susitarimas, net jei santykiai su buvusiu partneriu ar partnere atrodo geri – gyvenimas keičiasi, žmonės keičiasi, o dokumentas paliekamas. Antra, jei antrasis tėvas gyvena kitoje Europos šalyje, nereikia bijoti tarptautinės procedūros – ji sukurta tam, kad veiktų, ir per Valstybės vaiko teisių apsaugos tarnybą galima gauti nemokamą pagalbą, nereikia atskirai ieškoti advokato užsienyje. Trečia, Vaikų išlaikymo fondas egzistuoja tam, kad vaikas neliktų be lėšų, kol vyksta bylinėjimasis – nedelskite kreiptis, jei situacija tokia, kad skolininkas nemoka mėnesių eilę.
Ir paskutinis, gal svarbiausias dalykas – alimentai nėra bausmė vienam iš tėvų, tai vaiko teisė į normalų gyvenimą, nepriklausomai nuo to, kur Europoje gyvena jo mama ar tėtis. Kuo greičiau ši mintis įsitvirtina abiejų pusių galvose, tuo mažiau konfliktų, teismų posėdžių ir nervų sąnaudų. Sistema, nors ir netobula, šiandien leidžia šią teisę apginti praktiškai bet kurioje Europos valstybėje – reikia tik žinoti, kur ir kaip kreiptis.
