Kai pagalvoji, kiek knygų kasmet išleidžiama visame pasaulyje, apima lengvas galvos svaigimas. Vien Europoje leidyklos kasmet į rinką paleidžia šimtus tūkstančių naujų pavadinimų – nuo storų istorinių romanų iki plonyčių poezijos rinkinių, kuriuos perskaitai per vieną vakarą prie arbatos puodelio. Ir čia iškyla ta pati amžina problema: kaip iš viso to chaoso išsirinkti tai, kas verta laiko? Nes laikas, kaip žinia, yra vienintelis resursas, kurio niekada negrąžinsi.
Aš pats knygas renkuosi keliaudamas – tiek tiesiogine, tiek perkeltine prasme. Kai važiuoji per Europą, pastebi, kad kiekviena šalis turi savo literatūrinį charakterį. Skandinavai rašo apie tamsą ir šaltį taip, kad net vasarą apima šiurpuliukai. Prancūzai – apie meilę ir egzistencinę tuštumą, dažnai vienu ir tuo pačiu sakiniu. O rytų europiečiai turi tą keistą gebėjimą juoktis iš tragedijos, kurios niekas kitas nesuprastų kaip juokingos.
Kas šiuo metu dega literatūros pasaulyje
Pastaruoju metu ryškėja įdomi tendencija – grįžtama prie trumpesnės formos. Ilgi, 700 puslapių epai truputį atsitraukia į antrą planą, o vietoj jų vis dažniau pasirodo kompaktiški, 200-300 puslapių romanai, kurie nesigėdija baigtis anksčiau, nei skaitytojas spėja pavargti. Tai, beje, gana logiška – žmonių dėmesio trukmė trumpėja, o gera knyga dabar tampa ta, kuri sugeba pasakyti daug mažai žodžių.
Kita tendencija, kurios negalima nepastebėti – vis daugiau autorių eksperimentuoja su forma. Romanai, parašyti laiškų, dienoraščio įrašų ar net socialinių tinklų žinučių forma, jau nebe naujiena, o tapo beveik standartu. Tai gali erzinti tuos, kas mėgsta klasikinę pasakojimo struktūrą, bet reikia pripažinti – kai tai padaryta gerai, skaitymas įgauna visai kitą tempą.
Verta paminėti ir tai, kad vertimų rinka pastaruoju metu tapo kur kas turtingesnė. Anksčiau lietuviškos leidyklos dažniausiai versdavo tai, kas jau tapo bestseleriu Vokietijoje ar Prancūzijoje, dabar gi vis dažniau rizikuoja su mažiau žinomais, bet įdomiais balsais iš Baltijos, Balkanų ar net mažesnių Vidurio Europos šalių. Tai reiškia, kad skaitytojui atsivėrė kur kas platesnis pasirinkimas nei prieš dešimt metų.
Skandinaviška tamsa vis dar madoje
Nordic noir žanras, atrodo, niekada neišeis iš mados. Ir tai suprantama – švedai, norvegai bei suomiai turi tokį unikalų gebėjimą pasakoti nusikaltimų istorijas, kad net kai jau nuspėji, kas žudikas, vis tiek nori skaityti toliau, nes atmosfera tiesiog užburia. Jei dar nesate skaitę šiuolaikinių skandinaviškų autorių, verta pradėti nuo ko nors mažiau žinomo negu Larssonas – rinkoje jau seniai atsirado nauja karta, kuri rašo subtiliau, mažiau melodramatiškai.
Įdomu tai, kad skandinaviška literatūra nebeapsiriboja vien detektyvais. Vis daugiau dėmesio sulaukia socialinė proza, nagrinėjanti gerovės valstybės krizę, imigraciją, kartų konfliktą. Tai literatūra, kuri kalba apie realias problemas, bet daro tai be didaktinio tono, kuris kartais taip erzina skaitant panašaus pobūdžio kūrinius iš kitų regionų.
Ką rinktis, jei norite pradėti pažintį
Rekomenduočiau nepradėti nuo pačių storiausių ir garsiausių tomų – dažnai jie tampa garsūs būtent dėl rinkodaros, o ne dėl to, kad būtų geriausi. Verta paieškoti mažesnių leidyklų katalogų, kur dažnai slepiasi tikri perlai, apie kuriuos niekas negarsiai nešaukia, bet kurie ilgam pasilieka atmintyje.
Vidurio Europos literatūra grįžta į dienos šviesą
Lenkų, čekų, vengrų literatūra pastaraisiais metais išgyvena tikrą renesansą tarptautinėje arenoje. Dalis to nuopelno priklauso Nobelio premijai – kai Olga Tokarczuk ją gavo, staiga visas pasaulis prisiminė, kad lenkų literatūra egzistuoja ir turi ką pasakyti. Bet tiesa ta, kad ši literatūra buvo puiki ir anksčiau, tiesiog niekas per daug nesistengė jos versti ir populiarinti.
Čekų literatūra, savo ruožtu, turi tą specifinį absurdo pojūtį, kurį geriausiai apibūdintų žodis „kafkiškas“, tačiau šiuolaikiniai autoriai jį papildo šiuolaikiniu cinizmu ir sarkazmu. Skaitant tokias knygas dažnai juokiesi ten, kur, tiesą sakant, juoktis nederėtų, bet tai ir yra tos literatūros žavesys.
Vengrų autoriai dažnai nagrinėja istorinę traumą – tiek Antrojo pasaulinio karo, tiek sovietinio laikotarpio – bet daro tai per asmenines, intymias istorijas, ne per didelius istorinius naratyvus. Tai literatūra, kuri verčia susimąstyti, kaip didelės politinės sistemos paveikia mažus, kasdienius žmonių gyvenimus.
Kaip nepasimesti tarp naujienų
Realybė tokia, kad niekas nespėja perskaityti visko, kas išleidžiama. Todėl svarbu susikurti savo asmeninę atrankos sistemą. Aš, pavyzdžiui, seku kelis principus, kurie man padeda nepasimesti šiame informacijos sraute.
Pirma, neskaitau anotacijų per daug detaliai – jos dažnai atskleidžia per daug siužeto arba, priešingai, apeliuoja į rinkodarinius klišes, kurios nieko realaus nepasako apie knygos kokybę. Geriau perskaityti pirmą puslapį ar du – iš stiliaus dažniausiai iš karto aišku, ar autorius moka rašyti.
Antra, verta sekti ne tiek bestselerių sąrašus, kiek konkrečias leidyklas, kurios turi savo aiškų veidą ir skonį. Kai kurios leidyklos specializuojasi būtent kokybiškoje literatūroje ir retai suklysta pasirinkdamos, ką versti ar leisti.
Trečia, nebijokite nutraukti skaitymo, jei knyga po pirmų penkiasdešimties puslapių jūsų nepatraukė. Gyvenimas per trumpas, kad kentėtum su knyga vien todėl, kad ją jau pradėjai. Tai vienas iš tų dalykų, kuriuos suvoki tik su amžiumi – nereikia baigti kiekvienos pradėtos knygos vien iš pareigos jausmo.
Bibliotekos kaip nepelnytai pamirštas resursas
Daugelis pamiršta, kad bibliotekos šiandien yra kur kas daugiau nei prašytas pastatas su knygų lentynomis. Daugelyje Europos miestų bibliotekos turi puikias skaitmenines platformas, kuriose galima pasiskolinti elektronines ar garso knygas be jokio mokesčio. Tai puikus būdas pabandyti naują autorių prieš perkant fizinę knygą, ypač jei nesate tikri, ar jums patiks tam tikras stilius ar žanras.
Ką skaityti, jei norisi kažko kitokio
Jeigu jaučiate, kad įprastas romanų formatas jums šiek tiek nusibodo, verta pažvelgti į grafinius romanus – jie iš žanro, skirto tik paaugliams apie superherojus, seniai išaugo į rimtą meno formą, gebančią kalbėti apie sudėtingiausias temas. Europiečiai, ypač prancūzai ir belgai, šioje srityje turi ilgametes tradicijas ir tikrai augalinę scenos.
Kita alternatyva – esė rinkiniai. Šis žanras dažnai lieka literatūros paraštėse, bet tai nepelnyta, nes gerai parašyta esė gali suteikti tiek pat malonumo, kiek geras romanas, tik kompaktiškesniu formatu. Daugelis šiuolaikinių autorių, dirbančių su romano forma, taip pat rašo puikias esė, kurias verta susirasti atskirai.
Poezija – dar viena sritis, kurią daugelis skaitytojų aplenkia, manydami, kad ji „ne jiems“. Bet iš tikrųjų šiuolaikinė europietiška poezija dažnai kur kas prieinamesnė ir asmeniškesnė, nei tikimasi. Verta duoti jai šansą, ypač jei norisi trumpo, bet intensyvaus skaitymo patyrimo.
Konkrečios rekomendacijos tiems, kas nori pradėti dabar
Jei jaučiatės pasimetę ir norite konkrečios krypties, štai keletas patarimų pagal nuotaiką ir situaciją, kurioje esate.
Jeigu norite kažko intensyvaus ir tamsaus – ieškokite šiuolaikinių skandinaviškų psichologinių trilerių, kurie nebūtinai priklauso klasikinei detektyvų linijai, o labiau tyrinėja žmogaus psichiką kraštutinėse situacijose.
Jei ieškote paguodos ir šilumos – italų ir ispanų literatūra dažnai turi tą sodrų, jausmingą toną, kuris tinka rudens vakarams, kai norisi apsigaubti pledu ir pamiršti realų pasaulį bent kelioms valandoms.
Jei trokštate intelektualinio iššūkio – prancūzų filosofinė proza ar vokiečių literatūra, nagrinėjanti sudėtingas etines dilemas, tikrai neleis jums nuobodžiauti, nors gali prireikti šiek tiek daugiau susikaupimo nei įprastai.
Jei norite kažko lengvo, bet ne tuščio – britų šiuolaikinė proza dažnai puikiai suderina humorą su gilesniu turiniu, todėl tai geras pasirinkimas, kai norisi ir pasilinksminti, ir kartu apie kažką susimąstyti.
Vietoj taško – kelionė, kuri niekada nesibaigia
Kai pagalvoji apie tai iš tikrųjų, skaitymas yra šiek tiek panašus į keliavimą po Europą – niekada nespėsi aplankyti visų vietų, niekada neperskaitysi visų knygų, kurios nusipelno tavo dėmesio. Ir tai, tiesą sakant, gerai. Tai reiškia, kad visada bus kažkas naujo, kažkas nežinomo, laukiančio, kol jį atrasi.
Svarbiausia, ką norėčiau palinkėti – neapsiribokite viena kalba, viena tradicija ar vienu žanru. Europos literatūra yra tokia turtinga būtent dėl savo įvairovės – kiekviena šalis, kiekvienas regionas turi savo unikalų balsą, savo būdą pasakoti istorijas. Tai, ką lenkai laiko svarbia tema, gali visai nedominti portugalų autorių, ir atvirkščiai. Būtent šis kontrastas ir daro skaitymą tokį įdomų.
Nesigėdykite atsisakyti populiarumo diktato – tai, kad knyga tapo bestseleriu, nereiškia, kad ji jums patiks, o tai, kad kažkuris pavadinimas liko mažai žinomas, nereiškia, kad jis prastas. Pasitikėkite savo skoniu, eksperimentuokite, klyskite ir atraskite iš naujo. Galiausiai, geriausia knygų rekomendacija visada bus ta, kurią atrasite patys, atsitiktinai palytę viršelį knygyne ar bibliotekoje ir pajutę tą keistą nujautimą, kad ši knyga – jums.
